Praktinė teologija, filosofijos daktarė

Praktinės teologijos mokslų daktaro laipsnio programos tikslas yra atrasti ir išplėsti žinias bei sustiprinti praktinės teologijos mokymo kompetenciją. Praktinė teologija yra teologiškai išdėstytas, tarpdisciplininis religinių bendruomenių praktikos, tradicijų ir socialinių kontekstų, formuojančių ir keliančių iššūkį, tyrimas. Bet kuri religinės bendruomenės praktika palaiko ir transformuoja tą bendruomenę, įkūnydama jos bendras vertybes ir įgyvendindama savo pamatinius pasakojimus. Tokių praktikų pavyzdžiai yra liturginiai ritualai; tarnystės, teisingumo ir atjautos veiksmai; puoselėjimo, ugdymo ir formavimo praktika ir bendruomenės tradicijos perdavimas kitiems naujose kultūrinėse ir socialinėse aplinkybėse. Religinės praktikos pasireiškia visose tikėjimo tradicijose, nors ir su unikalia istorija ir institucine aplinka bei skiriamaisiais šventais tekstais, ritualais, simboliais ir teologiniu supratimu.

Boston University School of Theology teologijos mokyklos praktinės teologijos doktorantūros programa, nors ir laikoma krikščionių praktikos teologiniu tyrimu, susijusiu su tos konkrečios tradicijos tekstais, idėjomis, istorija ir institucijomis įvairiomis apraiškomis, skatina lyginti šias praktikas su kitomis praktikomis. religinių tradicijų ir giminiškų disciplinų bei metodikų, tokių kaip istorija, sociologija, psichologija, kultūros antropologija, ritualų teorija, filosofija ir etika, požiūriu. Kaip ir visose Bostono universiteto studijų programose, studentai neprivalo identifikuoti savęs kaip krikščionybės ar bet kurios religinės tradicijos šalininkų, norėdami dalyvauti šiame tyrime.

Nagrinėjant religinių bendruomenių praktiką, praktinės teologijos doktorantūros programa skirta paruošti studentus suprasti ir įvertinti šiuolaikinę situaciją, istoriškai ir sistemingai apmąstyti bažnyčios įkūnytą tikėjimo liudijimą ir sukurti ištikimas ir veiksmingas krikščioniškos praktikos strategijas. Nors jis turi bendrą struktūrą ir ekleziologinį centrą, šis preparatas pabrėžia konteksto ypatumą. Tam reikalinga dėmesio įvairovė, reikalaujanti tvirtų tarpdisciplininių įgūdžių ir labai integracinio nuovokos. Pagrindiniai tarpdisciplininiai partneriai ir metodinis požiūris tiriant religinę praktiką turės būti pasirinkti atsižvelgiant į nagrinėjamos praktikos ypatumus ir sprendžiant konkrečias problemas. Tuo pačiu metu yra bendrų užduočių, kurioms daktaro programa paruošia kiekvieną studentą.

Pirma, studentai turi sugebėti pateikti išsamų praktikos aprašymą, analizę ir interpretaciją. Individualus studentas paprastai prie šio aprašymo priartės iš vienos konkrečios disciplinos (pavyzdžiui, kaip istorikas ar kaip sociologas). Todėl studentas turi susipažinti su tam tikra kalba ir tyrimo metodu. Vis dėlto praktinės teologijos studijoms reikia stiprių tarpdisciplininių įgūdžių ir labai integracinio nuovokumo. Teologinis praktikos supratimas jų kontekste niekada nėra tik empirinis ar istorinis mokslas, bet pradedamas nuo hermeneutiškai apibrėžtos situacijos ir pasitelkiami aiškinimo įgūdžiai, kurie išryškina žmogaus veiksmų prasmę, suteikiant galimybę gausiai tekstūruotai juos „perskaityti“.

Antra, praktinės teologijos studentai turi kritiškai ir lyginamai teologiškai apmąstyti. Praktinės teologijos disciplina peržengia pradinį ir labiau apibūdinantį momentą link vykdomos kūrybinės užduoties - permąstyti ir transformuoti praktiką. Tai darydama, disciplina reikalauja iš visų doktorantų sugebėjimo sistemingai ir istoriškai galvoti apie krikščioniško tikėjimo įsitikinimus ir praktiką bei užduoti klausimus ir priimti sprendimus dėl bendrų gėrio, grožio ir tiesos vizijų, esančių šventuose tekstuose. , ritualai ir tos tradicijos bendruomenės modeliai, visada kalbantis su kitomis religinėmis ir pasaulietinėmis tradicijomis. Tokiu būdu praktiniai teologiniai tyrimai niekada nebūna vien tik aprašymas arba, kita vertus, kapituliacija praktiniams svarstymams, institucinei inercijai ir kontekstinėms jėgoms.

Trečia, praktinės teologijos doktorantūra parengs studentus parengti kontekstualizuotas praktikos palaikymo ir pertvarkymo strategijas, glaudžiai susijusias su tikėjimo bendruomenių instituciniais poreikiais ir asmenų išgyventa religine patirtimi jų socialinėje, politinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Atlikdami šią užduotį, studentai taip pat turės užmegzti dialogą su daugeliu drausmės partnerių, pavyzdžiui, su muzikos ir retorikos menais ar švietimo, organizacijos valdymo ir komunikacijos mokslais. Šis požiūris į praktinę teologiją skiriasi nuo to, kuris jį laiko mokymo programa, skirta krikščionių ministrams parengti, arba kaip profesinių įgūdžių kursų rinkinį, nes dėmesys skiriamas integruotam religinės tradicijos aiškinimui, problemoms, su kuriomis susiduria ši tradicija, ir vaidmenims. vaidino visos teologinio švietimo disciplinos, taip pat įvairūs menai ir mokslai sprendžiant tas problemas. Antra, šis požiūris skiriasi nuo teologinio ugdymo sampratų, kurios disciplinas suskirsto į klasikines, kurios sudaro esminį branduolį, o paskui praktinės disciplinos kaip tik „taiko“ šerdį. Boston University School of Theology doktorantūros programoje praktika yra teologinių normų taikymas ir generavimo šaltinis. Trečia, nors šis požiūris į praktinę teologiją apimtų tradicijų, vadinamų „pastoraline teologija“, tyrimą (orientuotą į liturgijos ir ritualų vadovavimą, pamokslavimą, evangelizaciją, religinį švietimą ir formavimą, socialinius veiksmus ir informavimą, bendruomenės kūrimą ir organizavimą. ), čia praktikos atstovas yra pati tikėjimo bendruomenė, ne tik ar pirmiausia kunigystė ar dvasininkai. Todėl siūloma programa praplečia senesnę praktinės teologijos „raštvedybos“ paradigmą.